Pamoka apie Zarasų Magelaną

Kad Zarasai turėjo savąjį Magelaną, žino kone kiekvienas vyresnės kartos zarasiškis. Apie šią asmenybę – mūsų miesto šviesuolį, gimnazijos mokytoją Vytautą Nevronį, vadinamą didžiojo keliautojo ir atradėjo vardu, sužinojo ir Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos ugdytiniai, drauge su mokytojais ir svečiais spalio 6 d. susirinkę į pamoką, pavadintą „Kol siekia atmintis. Pamoka be pabaigos“. Pamokoje dalyvavo ir mokytojo duktė Vilija bei sūnus Leonas, buvę mokiniai, auklėtiniai.

Muzikos mokytojo Gražvydo Gasparavičiaus atliekamos dainos posmai nuskraidino į seną, bet vis dar savą ir mielą praėjusio šimtmečio klasę, kurioje, regis, viskas taip, kaip buvę: mokytojo įrengtas geografijos ir astronomijos kabinetas, menantis veiklų mokytoją Nevronį, įkūrusį mokyklos muziejų, organizavusį kraštotyros veiklą, turistinius žygius, Dominyko Bukonto įamžinimą Zarasuose.

Pamoką vedusi gimnazijos pavaduotoja Dalė Gasiniauskienė citavo M.K.Čiurlionio žodžius, kuriems savo gyvenimu, darbais ir asmenybės laikysena antrino mokytojas Vytautas Nevronis: „Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.“ Tuo šviesos keliu ėjo pats mokytojas, juo eina ir jo vaikai – tądien atsiminimais apie tėtį pasidalijusi mokytoja Vilija, dainomis apie tai, kaip trūksta tėvo žodžio, akių ir širdies šilumos pamokos dalyvius graudino ir džiugino sūnus Leonas Niauronis. Prisiminti Vytauto Nevronio gyvenimo epizodai, skaityti jo kolegės mokytojos Laimos Denafienės atsiminimai. Juos keitė gimnazistų Marijos, Kiril, Godos, Oskaro atliekamos dainos.

Iš seno albumo fotografijų ir mūsų gimnazijos auklėtinio istoriko Vytauto Urbonavičiaus 1976 m. sukurto dokumentinio filmo žvelgė geros mokytojo Magelano akys. Jo ramaus žvilgsnio ir širdies šilumos palydėta į savarankiško gyvenimo skrydį kilo ne viena moksleivių laida. Tądien prisiminimais dalijosi visas būrys buvusių mokinių, auklėtinių, susiejusių savo gyvenimą su mokykla: Genutė Vadaišienė, Irena Girskienė, Elvyra Šumanienė, Milda Dainienė, Gintarė Trukanienė, Aurelija Jakutienė, Gražina Karlaitė. Jų atsiminimuose mokytojas Nevronis – tai tas, kurio įtraukiančios pamokos nebūdavo iš vadovėlių. Jos būdavusios pačios trumpiausios: tokie įdomūs ir įtaigūs šio mokytojo – erudito, gilios inteligencijos žmogaus – pasakojimai. Jo pamokos apie įvairias šalis leido mokiniams manyti mokytoją apkeliavus visą pasaulį... Net nugara į žemėlapį stovintis Magelanas, atrodė, galįs parodyti bet kokį miestą, upę ar kalnus. Juo pasitikėta, gerbta, žavėtasi, nes visad ramus, kantrus, nemokantis pykti ar smerkti mokytojas negailėjo nei laiko, nei jėgų, kad pažintų mokinius, juos nukreiptų, pamokytų ir laužą uždegti, ir kuprinę susidėti, ir pro teleskopą žvaigždynus pažinti. Magelanas – ne įžeidi pravardė, o tikra tapatybės dalis. Tik nedaugelis mokinių žinoję tikrąjį mokytojo vardą. Tačiau jo sodo slyvų ar obuolių skonį (jais mokytojas vaišindavęs savo ugdytinius) daugelis prisimena iki šiol. Jo suteiktas išminties ir gerumo pamokas daugelis įvertino tik baigę mokyklą, bet iki šiol tebejaučia dėkingumą, – teigė buvusi auklėtinė Alina Slizmontienė. Dukra Vilija Niauronytė dalijosi mintimis apie tėvelio įdiegtas bendravimo vertybes – pagarbą ir pasitikėjimą. Skaitytas ir auklėtinės Eugenijos laiškas V.Nevroniui – iš laiko perspektyvos permąstytos mokytojo idėjos laikui bėgant pasitvirtino. „Ačiū Jums už tai, kad mylėjot mus, nebuvot abejingas nė vienam, o iš visų jėgų stengėtės mums padėti visiems kartu ir kiekvienam individualiai. Jau tada geriau mus pažinojot, negu mes save pažinsim, gal ir visą gyvenimą nugyvenę...“, – ar gali būti didesnis mokytojo darbo įvertinimas kaip šios auklėtinės laiško eilutės?

Pasak gimnazijos direktoriaus Rimanto Bikulčiaus, kalbant apie mokytojo asmenybę svarbu ne tiek dėstomas dalykas, kiek mokytojo savybės. Tokios pamokos, popietės, kuriose pagerbiami mokytojai, gali tapti gražia mūsų gimnazijos tradicija: kol siekia atmintis, prasminga pabūti su tais, kurių jau nebėra, pasidžiaugti tais, kurie dar šalia mūsų. Tai pamoka be pabaigos, nes galbūt ateity ją pratęs kiti vardai ir kitos istorijos. Lai prisiminimus ir mokytojų šviesą įprasminančios pamokos tęsiasi...