Gimnazistai sėlių takais

Prasidėjus vasarai daugeliui rūpi pabūti gamtoje, kažką patyrinėti, tad su IIb klasės auklėtiniais gimnazistais labai apsidžiaugėme, gavę kvietimą į žygį „Sėlių šventtakiu“. Jį mums organizavo Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, o edukaciją vedė istorikas archeologas Šarūnas Subatavičius (beje, buvęs mūsų gimnazijos mokinys). Daugiau sužinoti apie savo gimtąjį kraštą, jo praeitį labai svarbu, tad rinkome informaciją apie sėlius, dar rudenį dalyvavome Zarasų krašto muziejuje vykusioje konferencijoje. O dabar pasitaikė galimybė patiems išvysti, prisiliesti prie senųjų reliktų, gamtos, kuri mena mūsų protėvių kultūrą ir netgi pamatyti archeologų darbą iš arti!

Tad birželio 11 d. rytą lydimi Zarasų viešosios bibliotekos darbuotojų Zinos Černovienės ir Inesos Dumbravienės leidomės į Antalieptės kraštą. Antalieptėje mus pasitikęs archeologas Šarūnas Subatavičius pakvietė į įspūdingą žygį: kopėme į Lūžų piliakalnį – baltų kultūros palikimo liudytoją, apžiūrėjome  pilkapį, klausėmės išsamių Šarūno pasakojimų apie sėlių laidojimo papročius, tikėjimą. Bandėme įsivaizduoti jų gyvenimo būdą, aptarėme sėliškus vietovardžius. Ėjome sėlių šventtakiu Šavašos upės slėnyje, kol pasiekėme daugiau nei prieš 700 metų įkurtą baltų šventvietę – Lūžų akmenį su dubeniu bei ugniavietę. Merginos – folkloro ansamblio „Čiūta“ narės – net sutartinę pagiedojo. O norintieji suvilgė rankas ir veidus dubenuotojo akmens vandeniu, kurį sėliai laikė šventu.

Baigę žygį sėlių šventtakiu (aplankėme tik jo dalį, visas maršrutas – 11 kilometrų) autobusu vykome į mūsų rajone vykdomų archeologinių kasinėjimų vietą. Ten buvome draugiškai sutikti dr. Povilo Blaževičiaus vadovaujamų besidarbuojančių archeologų – mokslininkų, studentų ir savanorių ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio.

Išvydome, kaip vykdomi kasinėjimo darbai, net rastų praeities reliktų (papuošalų detalių, kaulų liekanų) gavome pamatyti. Spėjama, kad tai XII-XIV a. degintinio kapinyno dalis. Archeologas dr. Gediminas Petrauskas papasakojo, kad čia greičiausiai gyvenę kunigaikščio valdžią pasienyje įtvirtinę kariai-raiteliai – leičiai. Net yra hipotezė, kad iš šių karių pavadinimo kilo Lietuvos vardas.

Sužinojome, kad archeologai siekia į tyrinėjimo darbus įtraukti ir vietinius gyventojus, dirba kruopščiai, išlaikydami paveldą ateities kartoms. Esame labai dėkingi Zarasų viešajai bibliotekai ir Šarūnui Subatavičiui, pakvietusiems mus į šią prasmingą edukaciją, priminusią, kiek daug praeities slypi aplink mus.