„Pamoka be pabaigos“ Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje

Nušurmuliavus Mokytojo dienos renginiams, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos bendruomenė pakvietė į nepaprastą popietę – „Pamoka be pabaigos. Žodis ir šviesa“. Šiame renginyje lietuviško žodžio elegancija susitiko su griežtais fizikos dėsniais bei matematikos formulėmis. Atminimo susitikimas, skirtas iškilių Zarasų krašto pedagogų ir šviesuolių – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Stasės Andriūnienės bei fiziko, vadovėlių autoriaus ir Sąjūdžio veikėjo Jono Andriūno – atminimui, dar kartą įrodė, kad tikrosios pamokos niekada nesibaigia nuskambėjus skambučiui. Jos tiesiog pasilieka širdyse.

Renginio erdvė akimirksniu perkėlė į praėjusį amžių: ant stalo jaukią šviesą skleidė stalinė lempa, simbolizuojanti mokslo šviesą, šalia gulėjo atversta stora literatūros knyga, o ekrane švietė dirbtinio intelekto atkurta nuotrauka su mokytojais S. ir J. Andriūnais senojo gimnazijos pastato fone. Nostalgiškas senas mokyklinis skambutis, kadaise aidėjęs D. Bukonto gatvėje, sukvietė visus į neįprastą pamoką. Ją nuoširdžiu žodžiu pradėjo gimnazijos direktorius Rimantas Bikulčius, o vėliau nuotoliniu būdu prisijungė gimnazijos 1988 metų (58-osios laidos) abiturientė, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, pasidalijusi šiltais prisiminimais apie mokymąsi ir mokytojus Andriūnus.

O tada, lyg karoliukus, renginio dalyviai ėmė verti prisiminimus apie mokytoją Stasę Andriūnienę – elegancijos, dvasinės ramybės ir išskirtinio reikalavimo paisyti kalbos kultūros simbolį. Kolegės Laimos Denafienės pasakojimas piešė pedagogės paveikslą, kuri savo elgesiu be jokio dirbtinumo hipnotizuodavo mokinius, o jos pamokose visuomet vyravo gilus susikaupimas. Buvusios mokinės ir kolegės – docentė Irena Baliulė bei Vilija Niauronytė-Erlickienė – papasakojo, kuo jas žavėjo mokytoja ir kodėl ji liko lyg mįslė, kurią vis norisi įminti.

Taip pat mokytoja Salvinija Šležienė atsiuntė šiltus prisiminimus apie pedagogę, visada stovėjusią už pulto, vilkinčią klasikinio stiliaus drabužius ir su nekintančia kuodo šukuosena, kuri nedrąsiai, be jokios reklamos, mokiniams paskaitydavo negirdėtai gražių, ko gero, tuo metu nelegalių eilėraščių. Žinomas aktorius bei režisierius Algirdas Latėnas dar 2017 metų interviu gimnazijos mokytojui Rimantui Bazarui pabrėžė, kad mokytojai Andriūnai buvo tos asmenybės, kurias jis iki šiol prisimena su didžiausia meile ir pagarba.

Antroji pamokos dalis buvo skirta tiksliųjų mokslų paslaptims, kurias Zarasų vaikams atvėrė mokytojas Jonas Andriūnas, mokinių meiliai vadintas „Tūzu“, o vėliau – „Tėvu“. Stambus, aukštas, lėto ir tvirto žingsnio mokytojas gebėjo taip įtraukti į fizikos medžiagą, kad mokiniai klausydavosi ištempę ausis, trokšdami pelnyti jo pagyrimą. Savo straipsniuose pats J. Andriūnas rašė, kad tikrasis pedagogas turi sugebėti nuleisti mokinį ant žemės, kad šis tvirtai stovėtų, bet kartu neužgesinti jo noro žiūrėti į žvaigždes.

Apie mokytoją, kuris daugeliui išliko „Mokytoju Nr. 1“, prisiminimais dalijosi Algimantas Dumbrava, Irena Navickienė, buvusi abiturientė Ieva Daujotienė (Karpavičiūtė) bei Vilhelminas Kuzmickas. Žiūrovai šypsojosi klausydamiesi mokinių minčių apie legendinius „juoduosius ketvirtadienius“, kai tekdavo atsakinėti kirčiavimą pas S. Andriūnienę ir spręsti sudėtingus uždavinius prie lentos pas J. Andriūną.

Šioje neįprastoje pamokoje jautriai nuskambėjo ir buvusių auklėtinių bei mokinių, o dabar jau pačių mokytojų – Gintauto Antanavičiaus, Birutės Bazarienės, Irenos Girskienės, Gintarės Trukanienės ir Mindaugo Vitkūno – prisiminimai. Jų atmintyje Jono Andriūno pamokos išliko kaip vieta, kur buvo mokoma ne tik fizikos, bet ir drąsos, Lietuvos laisvės bei Sąjūdžio idėjų. Būtent jis rajone ryžtingai ištarė žodžius: „Tai ko mes čia susirinkome? Sąjūdį kurti!“ bei aktyviai kovojo už istorinės tiesos ir senųjų Zarasų gatvių pavadinimų grąžinimą.

Renginio atmosferą subtiliai papuošė muzikaliai nusiteikę gimnazistai – dainininkų balsai ir fleitomis grojusių merginų atliekamos melodijos. Susirinkusi bendruomenė prisiminė ir prie gimnazijos iškilų, Jono Tvardausko sukurtą stogastulpį, skirtą šiam iškiliam mokytojui pagerbti.

Ši „Pamoka be pabaigos“ dar kartą priminė, kad mokytojai išeina, tačiau jų uždegta šviesa ir ištarti žodžiai pasilieka klasių sienose, vadovėliuose ir gyvojoje atmintyje. Tai buvo popietė, sujungusi kelias zarasiečių kartas – tuos, kurie dar pamena gyvą mokytojų Andriūnų žodį, ir tuos, kurie šiandien sėdi tuose pačiuose suoluose, kurdami šviesią gimnazijos ateitį.