Apie gimnaziją

Istorija

1918 m. lapkričio 1 d. inteligentų,  lietuvybės puoselėtojų  –  gydytojo Dominyko Bukonto ir advokato Antano Tumėno iniciatyva Zarasų mieste  buvo įsteigta ,,Saulės“ draugijos progimnazija . Joje buvo dvi pirmosios klasės ir aštuoni darbuotojai. Direktoriaus pareigas ėjo A.Tumėnas*.  Mokytojai, dirbę tuometinėje mokykloje, algų negaudavo. Už mokslą vietoj pinigų mokinių tėvai mokėdavo grūdais, mokytojai maisto produktus veždavosi iš savo ūkių. 1918 m. pab. – 1919 m. pr., dalyje Lietuvos valdžią paėmus bolševikams, progimnazija buvo pavadinta „Škola vtoroj stepeni“.  A. Tumėnas buvo suimtas ir ištremtas į Rusiją.  Bolševikams pasitraukus, 1919 m. spalio 20 d. įsteigiama progimnazija su privalomu lotynų kalbos dėstymu. Joje veikė trys pirmosios klasės ir viena parengiamoji klasė. Mokyklos direktoriumi tapo gydytojas Juozas Buzelis. 1920 m. gegužės mėn. 15 d. Buzelis buvo išrinktas į Steigiamąjį seimą.

1925 m. vykdant Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymą, progimnazija pavadinama vidurine mokykla. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. prie mokyklos įsteigti dviejų metų mokytojų kursai, kurie veikė iki 1927 m. 1929 m. sausio 1 d. mokykla pavadinama Zarasų valdžios aukštesniąja komercijos mokykla, leista įkurti aštuonias klases.

Nuo 1931 m. rugsėjo 6 d., direktoriaujant  kunigui dr. Jonui Steponavičiui,  mokykla pradeda darbą  gražiuose dviejų aukštų rūmuose

( dab. Krašto muziejus ir Viešoji biblioteka), kurie vyriausybei kainavo 379 423 litų.

1935 m. vasario 20 d. mokykla pavadinama K. Būgos aukštesniąja komercine mokykla. Dėl švietimo reformos reikalavimų nuo 1937 m. atsiranda  pavadinimas: ,,Zarasų prof. K. Būgos valstybinė gimnazija“. Per savo gyvavimo šimtmetį mokykla  pavadinimą keitė penkiolika kartų.

Gimnazijoje tarpukario metais populiariausios buvo skautų ir ateitininkų organizacijos. Skautų organizacija buvo įkurta 1927 m.  Daug dėmesio skautams skyrė direktorius Pranas Gipiškis.  Ateitininkus globojo kapelionas  Petras Rauda.

1940-1941 metų pirmosios  sovietinės okupacijos represijos neaplenkė  gimnazijos pedagogų  bei mokinių. 1940 m. suimamas ir kalinamas matematikos mokytojas Antanas  Nemickas. 1941 m. birželio mėn.  ištremti muzikos mokytojas Mykolas  Belžakas ir piešimo mokytoja Genovaitė Belžakienė. Tais pačiais metais buvo kalinami  gimnazistai  Jonas Rūkas ir Bronius Mikita. 1941 m. biželio 25 d. nuo vokiečių bėgantys enkavėdistai nušovė gatve ėjusį gimnazijos mokytoją Edvardą Algirdą Šakalį.

Antrojo pasaulinio karo metais gimnazija nukentėjo nuo nacistinės Vokietijos okupacijos. Į klases nebegrįžo žydų tautybės mokiniai ( mažiausiai 44). 1941 metų pavasarį gimnazijoje buvo 44 abiturientai, o 1942 metais – tik 13.  Direktorius Pranas Pauliukonis 1944 m. gegužės mėn. buvo nacių suimtas ir išvežtas priverčiamiesiems darbams į Vokietiją.

Represijos palietė nemažai mokytojų, mokinių ir antrosios sovietinės okupacijos pradžioje. Buvo įkalinta lietuvių kalbos mokytoja Elena Veselkaitė, rusų kalbos, TSRS ir LTSR konstitucijų mokytojas, mokymo dalies vedėjas Juozas Chochlovas. Tremtyje atsidūrė daug mokinių.

Per dvidešimt pokario metų moksleivių skaičius išaugo iki 800, mokytojų  – iki 42.1954 m. vasario 16 d. mokyklai suteiktas sovietinės partizanės M. Melnikaitės vardas, nors ji tebuvo baigusi tik pradinę Zarasų miesto mokyklą. Sovietinės valdžios nurodymu mokykla 1969 metais minėjo savo 50-metį  – pradžią, neva, davė „Škola vtoroj stepeni“.  Tuo laikotarpiu didžiuotasi  LTRS nusipelniusiais  mokytojais Ona Žydoniene, Leonu Rapoliu, Vanda Narkevičiene. Džiaugtasi abiturientais – biologijos mokslų daktaru profesoriumi Petru Bluzmanu, archeologu, istoriku Vytautu Urbanavičiumi, aktoriais Marija Barauskiene  (Černiauskaite) , Algirdu  Latėnu, kompozitoriumi Faustu Latėnu ir kt.

1971 m. pradžioje, direktoriaujant Jadvygai Budavičienei, mokykla persikėlė į dabartinius rūmus. Nuo 1974/75 m.m.  įvestas sustiprintas fizikos dėstymas. Mokytojo Jono  Andriūno dėka mokykloje 1989 m. buvo įrengtas informatikos kabinetas – vienas iš pirmųjų Lietuvoje.

Atgimimo laikotarpiu1989 m. spalio 20 d. mūsų ugdymo įstaigai suteikiamas  1-osios vidurinės mokyklos pavadinimas.  Kunigo dekano Petro Kapočiaus iniciatyva įvedamas tikybos dėstymas. Mokyklos bendruomenė, vadovaujama tuometinės direktorės Elenos Eugenijos Gaidamavičienės, pradėjo siekti gimnazijos statuso.

1993 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos nutarimu Nr.24 nuo 1993 rugsėjo 1 d. suteikiamas pirmosios gimnazijos klasės statusas 9-tai klasei. Zarasų rajono valdyba 1993 m. rugpjūčio 13 d. potvarkiu leidžia atidaryti I-ąją gimnazijos klasę, o mokyklą vadinti ,, Ąžuolo“ vardu. 1996 m. gegužės 30d. LR Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos nutarimu nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. mokyklai suteikiamas gimnazijos statusas. Mokykla vadinama Zarasų  ,,Ąžuolo“ gimnazija. Nuo 2009 m. sausio mėn. gimnazijai vadovauja Rimantas Bikulčius.**

*Antanas Tumėnas gimė 1880 m. gegužės 13 d. Rokiškio raj., Kurkliečių kaime. 1909 m. Sankt-Peterburgo universitete baigęs teisės  studijas,  A. Tumėnas keletą mėnesių dirbo advokato Petro Leono padėjėju, o 1910 m. pavasarį buvo paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu.

Zarasų gydytojas Domininkas Bukontas pastūmėjo jaunąjį teisininką į lietuvybės puoselėjimo  visuomeninę veiklą – judviejų pastangomis Zarasų bažnyčioje įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta Dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija.

Pirmojo pasaulinio karo metais A. Tumėnas tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti nariu, išvyko į Rusiją. Darbavosi Voroneže, Petrograde,  tapo Lietuvių tautos tarybos ir Rusijos lietuvių Seimo nariu, buvo vienas iš aktyviausių Lietuvių krikščionių demokratų partijos organizatorių.

1918 m. A. Tumėnas grįžo į Zarasus. Kartu su savo bendražygiu D. Bukontu atidarė ,,Saulės“ progimnaziją, buvo pirmuoju direktoriumi (šias pareigas ėjo iki 1919 m. sausio mėn.)  Čia kartu mokytojavo ir jo žmona Janina Kairiūkštytė – Tumėnienė. Tuo pačiu metu A. Tumėnas įkūrė pirmuosius parapijų komitetus – savivaldybių pirmtakus.

1919 m. buvo įkalintas bolševikų, bet Lietuvos Vyriausybės pastangomis išlaisvintas (1919 m. liepos mėn. 20 d.), kurį laiką dirbo Zarasų nuovados taikos teisėju.  Vėliau paskirtas Kalėjimų departamento direktoriumi, atvyko į Kauną.

1920–1921 m. A. Tumėnas dėstė Aukštuosiuose kursuose, vėliau (1922–1940 m.) – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojas, docentas.

Tumėnui, įsikūrusiam Laikinojoje sostinėje, buvo pasiūlyta tapti Vyriausybės komisijos Konstitucijos projektui rengti nariu. Komisija nustatė kai kuriuos Konstitucijos principus, apsvarstė atskirų straipsnių formuluotes, kūrė lietuvišką teisės terminiją.

1920 m. A. Tumėnas buvo išrinktas į Steigiamąją Seimą ir tapo dviejų – Konstitucijos bei Teisių ir redakcijos – komisijų pirmininku. Konstitucijos rengimas buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo uždavinių. Kaip pabrėžė istorikas Pranas Pauliukonis, Steigiamasis Seimas pajėgė atlikti savo darbą tik dėl to, kad vieningas ir drausmingas krikščionių demokratų blokas, kaip viena partija, turėjo jame absoliučią daugumą. Trys iš penkių komisijos narių priklausė krikščionims demokratams (Antanas Tumėnas, Zigmas Starkus, prel. Kazimieras Steponas Šaulys; vienas jų – A. Tumėnas – buvo diplomuotas teisininkas, o K. S. Šaulys – puikiai susipažinęs su tarptautinės teisės klausimais), kurie, kad ir ginčydamiesi su kitais komisijos nariais – Kaziu Venclauskiu ir Mykolu Šleževičiumi, parengė Konstituciją.

Konstitucija buvo Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Nors ją kūrė visos partijos, tačiau jos priėmimą lėmė krikščionių demokratų bloko balsai.

1922 m. A. Tumėnas išrinktas į I Seimą, 1923 m. paskirtas II Seimo Pirmininku. Šias pareigas ėjo iki liepos mėn. – tada paskirtas IX Ministrų kabineto teisingumo ministru. 1924 m. liepą buvo sudaryta vienpartinė krikščionių demokratų bloko Vyriausybė, A. Tumėnas paskirtas jos vadovu, taip pat ėjo teisingumo ministro pareigas. Jo vadovavimo Ministrų kabinetui metu sustiprėjo Lietuvos ekonomika, išaugo žemės ūkio produkcija, bet užsienio politikai buvo skiriama mažiau dėmesio. Būdamas teisininkas, A. Tumėnas mieliau redagavo įstatymų projektus, ruošė Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus, stengėsi suvienodinti krašto įstatymus. Jo, kaip teisingumo ministro (IX, X ir XI Vyriausybėje), darbą palankiai vertino net jo politinis oponentas M. Šleževičius.

Nuo 1919 m. iki 1926 m. A. Tumėnas buvo krikdemų Centro Komiteto nariu, tuo pačiu metu priklausė Katalikiškajai Mokslo Akademijai.

Po tautininkų perversmo A. Tumėnas bandė stiprinti krikščionių demokratų opozicinę veiklą: 1927–1936 m. vadovavo Katalikų veikimo centrui, 1928–1929 m. buvo katalikiškų organizacijų savaitraščio „Mūsų laikraštis“ atsakinguoju redaktoriumi.

1935 m. spalio 12 d. A. Tumėnas drauge su A. Stulginskiu, K. Griniumi, P. Dovydaičiu, M. Šleževičiumi ir E. Galvanausku įteikė prezidentui A. Smetonai dokumentą, kuriame nurodė iš Pasaulinės ekonominės krizės kylančius pavojus, pateikė priemonių valstiečių bruzdėjimams Suvalkijoje nuraminti. A. Smetona į dokumento teiginius atsižvelgė.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Tumėnas Laikinosios Vyriausybės buvo paskirtas Vilniaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir dėstė romėnų teisę iki pat Universiteto uždarymo.

1943 m. – vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) kūrėjų ir vadovų, už šią veiklą nacistinio gestapo suimtas, bet dėl silpnos sveikatos paleistas.

1944 m. liepą išvyko į Austriją, kurį laiką dirbo Lietuvių sąjungoje – šios sąjungos tikslas pagelbėti karo pabėgėliams, padėti jiems pasitraukti į saugesnes vietas. 1946 m. vasario 8 d. A. Tumėnas mirė pietų Austrijos miestelyje Bachmaninge.

2002 m. rugpjūčio 1 d., minint pirmosios nuolatinės Konstitucijos 80-metį Kurkliečių kaime (Rokiškio raj.) buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, ženklinantis Antano Tumėno tėviškę.

**Per šimtą metų mokyklos direktoriais dirbo 22 asmenys.

Teksto autorius:   Rimantas Bazaras