Apie kelią, pasiekimus ir jaunuosius filologus

Šių metų pavasaris man dar ilgai siesis su viena diena Molėtuose. Buvau pakviestas dalyvauti Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, kuris vyksta jau 58-ąjį kartą. Į konkurso šalies etapą Molėtų gimnazijoje vykau ne kaip naujokas: pernai dalyvavau tautosakos sekcijoje Klaipėdoje ir tapau laureatu, tad šiemet jau žinojau, ką reiškia komisijai ir visai konkurso dalyvių, jų mokytojų auditorijai pristatyti savo darbą, jausti lengvą jaudulį ir kartu džiaugsmą kalbėti apie tai, kas man iš tikrųjų rūpi.

Tačiau šį kartą viskas buvo kiek kitaip – daugiau atsakomybės, daugiau vidinio noro įrodyti sau, kad galiu dar daugiau. Susirinkę salėje klausėmės sveikinimų, buvo pristatyti komisijos nariai – žymūs rašytojai, mokslininkai, vertėjai, žurnalistai, o tada išsiskirstėme į savo sekcijas – ten, kur skaitėme ir aptarinėjome kolegų darbus, pristatėme savus, išgirdome vertingų komisijos narių pastebėjimų ir patarimų. Publicistikos sekcija man buvo kažkas naujo: čia susirinko įdomūs, savo braižą atrandantys jauni žmonės.

Pats pristačiau straipsnį-studiją apie mūsų krašto šviesuolį Liną Brogą. Tai daugiabriaunė asmenybė: inžinierius, vertėjas, poetas, keliautojas, fotografas, daug dirbęs, kūręs, bet tai daręs tyliai. 2025 m. paminėtas šios iškilios asmenybės gimimo šimtmetis. Šviesus atminimas žmogaus, kuris telkė, saugojo ir puoselėjo tai, kas tikra, prasminga. Asmenybė, atlikusi savo didįjį darbą – išvertusi visą garsiojo simbolisto Jurgio Baltrušaičio lyriką į lietuvių kalbą. Šis darbas man buvo asmeninė kelionė, prasidėjusi nuo paprasto klausimo: kaip žmogus sudėtingose situacijose gali išlikti savimi? Linas Broga į šį klausimą atsakė savo gyvenimu. Suvokiau, kad išlieka tai, ką darome nesitikėdami atlygio ar šlovės, o jausdami pareigą, prasmę, gelmę. L. Brogos fotografijos – ne tik vaizdai, tai liudijimai. Jo vertimai – ne tik posmai, tai tiltai tarp epochų ir kultūrų. Jis tiesė kelius, kurie fizine prasme sujungė Lietuvos miestus, bet dar svarbiau – nutiesė tiltą tarp praeities ir dabarties. Mane žavi, kad L. Brogos pasipriešinimas sistemai buvo kūrybiškas. Tai intelektinis, kultūrinis brandžios asmenybės atsparumas, liudijęs: galima atimti žemę, bet ne atmintį. Galima sugriauti tėviškės, bet ne sielos namus. L. Brogos gimtosios Pačiaunės istorija man itin svarbi. Ne viską sunaikina tremtis, praradimai ir skausmas. Visada galima sugrįžti: ne visi grįžta fiziniu kūnu, bet per tuos, kurie atsimena. Pačiaunėje tie atmenantieji – Lina Brogaitė-Kažemėkienė ir Gintautas Kažemėkas. Su jais leidausi į šią pažinties su Linu Broga ir jam svarbiomis asmenybėmis kelionę. Jo kelias mane įkvėpė.

Rašant šį darbą svarbiausia buvo pats procesas – klausytis kitų, mokytis, suprasti, kiek dar yra ko siekti, augti. Kai buvo paskelbti rezultatai, suvokiau, kad I vietos laimėjimas – tai ne tik diplomas, medalis ar laureato vardas. Tai patvirtinimas, kad tai, ką dariau, turi prasmę. Kaip pats Linas Broga pasakytų: ,,Jei nori ką gerai padaryti, reikia paaukoti visa save.“ Vadinasi, daryti kantriai, nuoširdžiai, neapgaunant savęs. 

Šis konkursas man tapo išsipildžiusia svajone. Tai galimybė atrasti save, pažinti daugybę įdomių, kūrybiškų žmonių, dalyvauti stovykloje, kuri 2025 m. vasarą vyko Kintuose. O juk viskas prasidėjo, kai vieną dieną mano lietuvių kalbos mokytoja Gitana Kavaliauskaitė pasiūlė patyrinėti Zarasų krašto malūnus, jų istorijas ir likimą. Tada nebūčiau patikėjęs, kad galėčiau parašyti tokius darbus ir dvejus metus pelnyti konkurse I vietą. Norėčiau padėkoti savo mokytojai už pagalbą, kantrybę ir tikėjimą manimi. Taip pat esu dėkingas savo bičiuliams Andriui Kalėdai ir Nikitai Šaranovui, padėjusiems kurti filmą apie Liną Brogą ir jo gimtąją Pačiaunę. Šie apdovanojimai man reiškia ne tik pergalę. Tai liudijimas apie kelią, kuriuo noriu ir jaučiu pašaukimą eiti toliau.