Išvyka į Vilnių

Lapkričio 11 dieną IVa ir IVb gimnazijos klasių mokiniai lankėsi Vilniuje. Pirmasis mūsų aplankytas objektas buvo Energetikos ir technikos muziejus. Tai viena iš TŪM projekto veiklų. Gidas Vytautas aptarė atsinaujinančius ir neatsinaujinančius energetikos išteklius bei žmogaus poveikį aplinkai, paskatino pabandyti nuspėti, kaip atrodys energetiškai sumanus pasaulis rytoj, paaiškino, kodėl perspektyvu rinktis energetikos inžinieriaus profesiją. Mokiniams tai buvo ir karjeros ugdymo pamoka. Jie savo žinias pasitikrino atlikdami vaizdo žaidimo „Kahoot“ užduotis. Įspūdžiais apie šią edukaciją pasidalijo Eimantas Popovas: „Energetika ir elektra yra labai mįslinga tema. Ne visada ir ne visur mes galime pasigaminti efektyvios ir pigios elektros. Gerai, kad yra labai daug atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip saulė, vėjas, vanduo, geoterminė energija, biomasė. Šie energijos šaltiniai nesumažina bendro išteklių kiekio gamtoje, tad jų naudojimas yra draugiškesnis aplinkai.“

Po paskaitos muziejuje vykome į Keistuolių teatrą. Nors dėl aktorės ligos tą dieną mūsų pasirinktas spektaklis buvo atšauktas, tačiau teatro administracija rado sprendimą – pasiūlė mums monospektaklį „Diagnozė: visiškas Rudnosiukas“ (arba – „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“), pastatytą pagal rašytojo ir režisieriaus Vytauto V. Landsbergio knygą „Rudnosiuko istorijos“. Atrodytų, knyga vaikams, tačiau šis spektaklis – suaugusiems. Įtaigi aktoriaus Daliaus Skamarako vaidyba privertė ne vieną iš mūsų pravirkti ir susimąstyti apie tai, kad svarbiausia gyvenime. „Kada nors sirgote rudnosiuku? Ne? Greičiausiai sirgote, tik turbūt patys to nežinojote, nes nežinojimas yra vienas šios ligos simptomų. Taip pat rudnosiukai kuria eiles – gražias, kilnias. Ir neturi draugų. Juk norint turėti draugą reikia ką nors duoti. Duosi ką nors gero – turėsi gerą draugą. Duosi ką nevisiškai gero, tai ir draugą turėsi tokį – truputį... Bet rudnosiukai ieško. Ieško. Randa. Duoda. Kartais net tai, ką draugas nelabai vertina. Tačiau paskui dėkoja. Ir pas rudnosiukus jau nebeateina smaugianti vienatvė. Atsiranda tas, su kuriuo gali suprasti, kad jums jau nebebūtina būti. Ir išeina.“ (Kamilė Gimbickytė)

Po spektaklio dar ilgai diskutavome ir patys skendėjome savo mintyse. „Atitiko kirvis galvą“, - taip sako rudnosiukų liaudies patarlė. O mes įsitikinome, kad „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“.